Vienas sunkiausių dalykų gyvenant su celiakija man buvo ne pati dieta.
Sunkiausia buvo nežinomybė.
Kartais po valgio pasijusdavau blogiau ir galvoje iš karto prasidėdavo klausimų grandinė.
„Ar mane užglitino restorane, ar tiesiog šiandien jautresnis skrandis?“
„Ar tai kryžminė tarša, ar histaminas?“
„Ar tai buvo klaida, ar organizmas tiesiog dar gyja?“
Prisimenu ne vieną vakarą, kai po, atrodytų, saugaus valgio mintyse bandydavau atkurti visą dieną. Ką valgiau? Kur valgiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar tikrai produktas buvo saugus?
Kartais atsakymą pavykdavo rasti, tačiau dažnai jo taip ir nebūdavo.
Per kelerius metus supratau vieną svarbų dalyką – ne kiekvienas simptomų paūmėjimas sergant celiakija reiškia kryžminę taršą. Kartais priežasčių gali būti ir daugiau, ir ne visada įmanoma tiksliai nustatyti, kuri iš jų buvo svarbiausia.
Būtent todėl šiame straipsnyje noriu pasidalinti ne tiek galimomis priežastimis, kiek tuo, kaip pati vertinu tokias situacijas šiandien.
O apie tai, kodėl savijauta ne visada pagerėja iš karto ir kiek laiko gali užtrukti organizmo atsistatymas, plačiau rašiau straipsnyje „Kiek laiko užtrunka pasijusti geriau po celiakijos diagnozės?“
Kodėl taip sunku rasti atsakymą?
Daugelis mūsų norime aiškumo. Norime žinoti, kas tiksliai sukėlė simptomus, kad kitą kartą galėtume to išvengti.
Tačiau realybėje organizmas ne visada veikia taip nuspėjamai.
Pilvo pūtimas, pykinimas, nuovargis, gleivių kaupimasis gerklėje, pasunkėjęs rijimas ar kiti nemalonūs pojūčiai gali atsirasti dėl skirtingų priežasčių. Vien pagal simptomus dažnai neįmanoma tiksliai pasakyti, kas juos sukėlė.
Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad skirtingi žmonės į tas pačias situacijas reaguoja skirtingai. Net ir tam pačiam žmogui reakcijos ne visada būna vienodos.
Apie tai plačiau rašiau straipsnyje „Kodėl vieną dieną tas pats produktas tinka, o kitą – ne?“. Būtent ši patirtis man padėjo suprasti, kad organizmas nėra matematinė formulė, kurioje tas pats veiksmas visada duoda tą patį rezultatą.
Todėl po kiekvieno pablogėjimo ne visada pavyksta rasti vieną aiškų kaltininką.
Kodėl sergant celiakija pirmiausia įtariame glitimą?
Kai gyveni su celiakija, tai visiškai natūralu.
Nuo pat diagnozės mokomės skaityti etiketes, vertinti kryžminės taršos riziką ir saugotis situacijų, kuriose glitimas gali patekti į maistą. Todėl vos pablogėjus savijautai dažnai pirmiausia pagalvojame būtent apie glitimą.
Ir kartais tai būna teisinga prielaida.
Tačiau laikui bėgant supratau, kad ne visada.
Buvo laikotarpių, kai vieną kartą suvalgius grikių jausdavausi visiškai gerai, o kitą kartą simptomai sustiprėdavo. Panašiai buvo ir su avokadu. Kartais nepastebėdavau jokio skirtumo, o kartais atrodydavo, kad organizmas reaguoja daug stipriau nei įprastai.
Kartais simptomai paūmėdavo net po paprasto namuose gaminto maisto, kurį anksčiau toleruodavau puikiai. Pasunkėdavo rijimas, pradėdavo kauptis gleivės, atsirasdavo daugiau diskomforto.
Tokiais atvejais pirmoji mintis dažniausiai būdavo apie kryžminę taršą. Ir galbūt kai kuriais atvejais būtent ji ir buvo tikroji priežastis. Tačiau ilgainiui supratau, kad ne visada įmanoma tai žinoti.
Kokius klausimus užduodu sau dabar?
Anksčiau po kiekvieno pablogėjimo stengdavausi kuo greičiau surasti atsakymą. Šiandien stengiuosi pirmiausia įvertinti situaciją.
Pirmas klausimas, kurį sau užduodu – ar buvo reali kryžminės taršos rizika?
Jeigu valgiau restorane, naujoje vietoje arba negalėjau gauti aiškių atsakymų apie maisto gamybą, kryžminė tarša tampa viena iš realių galimybių.
Apie tai, kokius klausimus užduodu restoranų personalui ir į ką atkreipiu dėmesį valgydama ne namuose, plačiau rašiau straipsnyje „Kaip saugiai valgyti ne namuose: ką išmokau per kelerius metus“.
Taip pat pagalvoju, ar valgiau kažką naujo. Nauji produktai ar patiekalai visada atneša daugiau nežinomybės nei tie, kuriuos jau esu išbandžiusi anksčiau.
Dar vienas svarbus klausimas – kaip jaučiausi prieš valgį?
Anksčiau į tai beveik nekreipdavau dėmesio. Dabar žinau, kad kartais blogesnė diena prasideda dar iki valgio. Didesnis stresas, prastesnis miegas, bendras organizmo nuovargis ar jautresnis virškinimas gali turėti daugiau įtakos, nei tuo metu atrodo.
Šie klausimai ne visada padeda rasti atsakymą, tačiau dažnai padeda į situaciją pažvelgti ramiau.
Situacijos, kai atsakymo taip ir neradau
Per kelerius metus buvo ne viena situacija, kai po blogesnės savijautos labai norėjosi rasti aiškų paaiškinimą, tačiau taip ir nepavyko.
Vieną kartą restorane valgiau makaronus be glitimo. Prieš užsakydama išsamiai išsiaiškinau gamybos procesą, o virtuvės šefas patikino, kad kryžminės taršos rizikos nebus. Pirmą kartą šis patiekalas nesukėlė jokių problemų.
Tačiau kitą kartą po tokios pačios vakarienės simptomai gerokai paūmėjo.
Ar tai buvo kryžminė tarša?
Galbūt.
Tačiau iki šiol to nežinau. Lygiai taip pat gali būti, kad tą dieną organizmas buvo jautresnis arba sureagavo į kitus patiekale esančius ingredientus.
Panaši situacija buvo ir su žuvimi kitame restorane. Prieš apsilankymą ilgai bendravau su personalu ir aiškinausi visas detales. Buvau užtikrinta, kad glitimo patiekale nebus.
Vis dėlto po vakarienės savijauta buvo prasta.
Ar priežastis buvo kryžminė tarša?
O gal žuvis buvo per riebi, perkepta arba tiesiog sunkiau virškinama tuo metu?
Į šiuos klausimus taip ir neradau aiškaus atsakymo.
Būtent tokios situacijos mane išmokė, kad ne kiekvieną pablogėjusios savijautos epizodą galima tiksliai paaiškinti. Kartais tenka susitaikyti su tuo, kad galimų priežasčių yra daugiau nei viena.
Ką darau, kai po valgio pasijuntu blogiau?
Anksčiau po kiekvieno simptomų paūmėjimo iš karto pradėdavau ieškoti priežasties.
Mintyse peržiūrėdavau visą dieną, analizavau kiekvieną ingredientą ir bandydavau suprasti, kur galėjau suklysti.
Kartais tai užimdavo gerokai daugiau laiko ir energijos nei patys simptomai.
Šiandien į tokias situacijas stengiuosi žiūrėti ramiau.
Pirmiausia leidžiu sau pripažinti, kad šiuo metu tiesiog jaučiuosi prasčiau. Nebandau per pirmas minutes surasti vienintelio teisingo atsakymo.
Jeigu valgiau naujoje vietoje arba matau realią kryžminės taršos riziką, į tai atkreipiu dėmesį. Tačiau jeigu valgiau anksčiau ne kartą saugiai vartotą produktą ar pažįstamą patiekalą, stengiuosi neskubėti jo iš karto išbraukti iš savo mitybos.
Per šiuos metus supratau, kad vienas blogesnės savijautos epizodas dar ne visada reiškia, jog produktas man netinka arba kad būtinai įvyko kryžminė tarša.
Taip pat stengiuosi prisiminti bendrą kontekstą. Kaip miegojau? Ar pastaruoju metu buvo daugiau streso? Ar ir prieš valgį jaučiausi prasčiau? Ar simptomai kartojasi kiekvieną kartą susidūrus su ta pačia situacija?
Ne visada pavyksta rasti aiškų atsakymą. Tačiau būtent toks požiūris man padėjo sumažinti nuolatinį nerimą ir poreikį po kiekvieno simptomo ieškoti naujo „kaltininko“.
Kartais didžiausia pagalba sau yra ne skubėjimas daryti išvadas, o šiek tiek daugiau laiko stebėti situaciją ir leisti organizmui nurimti.
Per kelerius metus supratau, kad didžiausią ramybę suteikė ne gebėjimas visada rasti paaiškinimą, o susitaikymas su tuo, kad organizmas ne visada veikia nuspėjamai.
Tai nereiškia, kad reikia nustoti saugotis ar numoti ranka į simptomus. Tačiau tai reiškia, kad nereikia kaltinti savęs kiekvieną kartą, kai savijauta trumpam pablogėja.
Ne į visus klausimus gyvenant su celiakija pavyksta rasti vienareikšmius atsakymus. Ir tai yra visiškai normalu.
